| LV |
Vabzdžiai ir voragyviai
Lotyniškas pavadinimas: Blattella germanica
Išvaizda:
Maždaug 1 – 1,5 cm ilgio. Nuo šviesiai iki vidutiniškai rudos spalvos su dviem tamsiais išilginiais dryželiais ant priešnugarėlės. Nors sparnai gerai išlavėję, tačiau jais naudojasi ribotai - šokdami ar krisdami.
Įpročiai:
Naktinis gyventojas. Pirmiausiai užkrečia plotus, kuriuose šilta, drėgna ir yra maisto šaltinių. Dažniausiai užkrėstumas tarakonais nustatomas namuose, butuose, prekybinėse ir visuomeninio maitinimo įmonėse.
Maistas:
Maitėda, maitinasi beveik viskuo, tačiau maistas turi būti minkštas ir drėgnas. Be maisto gali išgyventi 6 savaites.
Dauginimasis:
Tarakonų patelė kas 20 – 25 dienas gali padėti po vieną kiaušinėlių kapsulę – ooteką. Kapsulėje gali būti nuo 18 iki 48 kiaušinėlių, kurie suaugėliais tampa per 36 dienas. Suaugėlis gali gyventi iki vienerių metų.
Žala:
- tarakonai gali pernešti 56 rūšis aerobinių bakterijų, iš kurių 14 yra patogeniškos žmonėms. Pavyzdžiui, jeigu tarakonai praryja tuberkuliozės bacilas, esančias ligonių skrepliuose, jos išlieka pavojingos 8 savaites tarakonų išmatose;
- teršia maistą (pvz., tyrimai įrodė, kad tarakonai gali užkrėsti duoną paprasčiausiai po ją bėgiodami);
- iš nugarinės liaukos skleidžia nemalonų kvapą, kuris esant dideliam tarakonų skaičiui tampa ypač nemalonus.
Įdomu:
Tai labiausiai Lietuvoje paplitusi tarakonų rūšis. Gerai laipioja lygiais paviršiais (stiklu ir pan.). Slepiasi iki 5 mm pločio plyšiuose ir įtrūkimuose; nimfoms reikia mažiausiai 0,5 mm pločio plyšių, suaugėliams - mažiausiai 1,5 mm pločio plyšių.
Lotyniškas pavadinimas: Periplaneta americana
Išvaizda:
Tai didžiausia patalpose sutinkama tarakonų rūšis. Tarakonai yra 3,5 – 5,4 cm ilgio, rausvai rudais sparnais bei šviesiomis žymėmis ant priešnugarėlės. Patelės - su trumpais sparnais, vos dengiančiais pilvą; patinų sparnai ilgesni; kartais gali daryti trumpus skrydžius.
Įpročiai:
Labai agresyvūs. Mėgsta šiltas, drėgnas vietas. Dažniau nei kitos rūšys sutinkami dienos metu bei lauke. Dažniausiai pastebimi maisto ruošimo plotuose, mėgsta slėptis už ir po virtuvės spintelėmis, prie šildymo įrenginių, karšto vandens ir kanalizacijos vamzdžių.
Maistas:
Maitėda, maitinasi beveik viskuo. Be maisto gali išgyventi apie 5 savaites.
Dauginimasis:
Patelei pakanka susiporuoti (susikergti) tik vieną kartą, kad padėtų keletą kiaušinėlių kapsulių. Kiekvienoje kapsulėje vidutiniškai yra po 16 kiaušinėlių. Kol subręsta, nimfos išsineria maždaug 13 kartų per 600 dienų. Suaugėliai gali gyventi iki 15 mėnesių.
Žala:
- perneša patogenines bakterijas (Salmonella) ir erkes;
- teršia maistą.
Įdomu:
Tai vienas greičiausių bėgikų vabzdžių pasaulyje, galintis per kelias akimirkas pasislėpti grindų ar durų plyšyje.
Mėgsta alkoholinius gėrimus, ypatingai alų.
Lotyniškas pavadinimas: Blatta orientalis
Išvaizda:
Patelės beveik juodos, o patinai tamsiai rudi, ~2,5 cm ilgio.
Įpročiai:
Paplitęs lauke. Dažnai į patalpas patenka pro nutekamuosius vamzdžius. Linkęs gyventi tamsiose, drėgnose, šaltesnėse, negu mėgsta vokiškieji tarakonai, sunkiai pasiekiamose vietose, tokiose kaip rūsiai, kanalizacijos vamzdžiai ir pan.. Aktyvūs naktį, sunkiai ropoja lygiais statmenais paviršiais.
Maistas:
Maitinasi viskuo, bet dažnai sutinkamas besimaitinantis šiukšliadėžėse, vamzdynuose ar pūvančiomis organinėmis medžiagomis. Jei randa, maitinasi krakmolu; gali ėsti popierių, odą ir pan. Be maisto gali išgyventi 3 savaites.
Dauginimasis:
Kiaušinių kapsulė susideda iš 16 kiaušinėlių. Patelė vidutiniškai padeda 8 kapsules. Nimfa tampa suaugėliu maždaug per metus, pereidama septynias vystymosi stadijas. Suaugėliai gyvena iki šešių mėnesių.
Žala:
- perneša patogeninius mikrobus (Salmonella) ir erkes;
- teršia maistą;
- skleidžia nemalonų kvapą iš nugarinės liaukos.
- gali sukelti alerginius susirgimus.
Įdomu:
Lėtesni nei kitos tarakonų rūšys.
Lotyniškas pavadinimas: Monomorium pharaonis
Išvaizda:
Labai maža, maždaug 2 mm ilgio. Nuo šviesiai geltonos iki raudonos su juodomis žymėmis ant pilvelio.
Įpročiai:
Jos išgyvenimas priklauso nuo dirbtinio pastatų šildymo, todėl lizdus kuria gerai apsaugotose ir paslėptose pastato vietose - prie boilerių, krosnių, radiatorių ir t.t., sunkiai prieinamose vietose už koklių ir medžio apdailos. Dažniausiai pastebimos maisto gaminimo plotuose. Taip pat gali veistis ir lauke – pievelėse ar soduose.
Maistas:
Visaėdžiai, mėgsta mėsą, kitus maisto produktus ir gyvulinį maistą, ypatingai mėgsta saldumynus. Taip pat ėda negyvus vabzdžius, darbininkės pritrūkę maisto, maitinasi savo lervomis, lėliukėmis, vėliau kitomis kritusiomis skruzdėlėmis. Motinėlės be maisto gali išbūti kelis mėnesius.
Dauginimasis:
Visas stadijas nuo kiaušinėlio iki suaugėlio pereina per maždaug 45 dienas. Patelės gyvena maždaug 39 savaites ir gali padėti apie 400 kiaušinėlių. Darbininkės gyvena iki 10 savaičių, patinai - 3 savaites.
Žala:
- ypač nepageidaujamas ir trukdantis virtuvėse, ligoninėse, biuruose ir gyvenamosiose vietose;
- gali platinti ligas, bakterijas ir virusus;
- gali prasiskverbti į žaizdas (užkrėtimo pavojus) ir užkrėsti sterilius įrankius;
- įkandimas skausmingas žmogui, vėliau niežti, gali iššokti pūslelės.
Įdomu:
Sunkiausiai kontroliuojama skruzdėlių rūšis. Tai labai didelės kolonijos, kurias sudaro iki keleto milijonų skruzdėlių darbininkių bei tūkstančiai motinėlių.
Lotyniškas pavadinimas: Lasius niger
Išvaizda:
3-4 mm tamsiai rudos ar juodos skruzdėlės.
Įpročiai:
Skruzdėlės yra bendruomeniniai vabzdžiai ir gyvena didelėmis kolonijomis, kurias sudaro motinėlės (vaisingos) patelės, darbininkės (lytiškai nesubrendusios patelės) ir patinai (jie miršta po "vestuvinio skrydžio"). Tarpusavyje skruzdėlės bendrauja antenomis.
Maistas:
Mėgsta saldžius produktus, nektarą, amarų išskyras (lipčių), mažus vabzdžius.
Dauginimasis:
Pilna metarmofozė; kiaušiniai dedami pavasarį ir rudenį. Vystymasis nuo kiaušinių iki suaugėlių trunka apie 2 mėnesius. Skruzdės darbininkės gyvena 2-3 metus, motinėlės gyvena 15-20 metų.
Žala:
- teršia maisto produktus;
- kartais taip sugadina vejas, kad tenka jas sėti iš naujo;
- juodųjų skruzdėlių sąjunga su amarais gali padaryti nemažai žalos vaisinėms ir uoginėms kultūroms, dekoratyviesiems augalams;
- kai prisiveisia daug - trukdo, sukelia diskomfortą.
Įdomu:
Skruzdės nėra tokios darbščios, kaip buvo įprasta manyti. Tik 80 procentų skruzdėlių dirba "visuomenei naudingą darbą" - valo būstą, renka maistą, o štai penktadalis tinginiauja, akivaizdžiai vengdamos bet kokio darbo. Pasak tyrinėtojų (Hokaido universiteto mokslininkų), tokį keistą dykaduonių elgesį galima paaiškinti arba garbiu jų amžiumi, arba patologiniu tingėjimu.
Informacija ruošiama...
Lotyniškas pavadinimas: Musca domestica
Išvaizda:
Paprastai pilka, ~ 6 mm ilgio su keturiomis juodomis juostomis ant krūtinės ląstos. Burnos organas - laižomasis; vamzdelio formos ir gali pailgėti. Musės turi tik vieną porą plėviškų sparnų. Vietoj antros jų poros yra nedideli strampeliai, vadinami dūzgais. Skrendant dūzgai padeda išlaikyti pusiausvyrą. Gerai išvystytos akys, neretai užtikrinančios tobulą trimatį regėjimą. Akys facetinės, sudarytos iš daugelio atskirai vaizdą fokusuojančių segmentų. Skonio organai yra kojų letenėlėse.
Įpročiai:
Judrios ir staigios. Jos gali lengvai pleventi ore ir labai staigiai pasukti į šalį, todėl muses labai sunku pagauti. Gyvena tvartuose, sąvartynuose, visur, kur yra antisanitarinės salygos. Lauke tupinėja ant augalų, žemės, tvoros vielų, šiukšliadėžių ir panašiai. Patalpose dienos metu jos tupinėja ant grindų, sienų ar lubų. Mėgsta ilsėtis kampuose arba ant briaunų, kitų plonų objektų. Nakties metu paprastai miega netoli maisto šaltinio, 1,5 – 4,5 m virš žemės.
Maistas:
Suaugusios minta saldžiu ir pūvančiu maistu. Neretai siurbia srutas. Besimaitindamos palieka seilių pėdsakus, kurie išdžiūvę virsta "musių dėmėmis". Lervų virškinimas išorinis. Jos atrajoja virškinamąsias sultis į maistą, o šiam suskystėjus, čiulpia pusiau suvirškintą maistą.
Dauginimasis:
Kiaušinėlius deda bet kokioje šiltoje, drėgnoje vietoje, kuri lervoms užtikrintų pakankamą maisto šaltinį. Patelė pradeda dėti kiaušinėlius praėjus kelioms dienoms po inkubacijos. Viena patelė padeda 5 – 6 „partijas“ po 75 – 100 kiaušinėlių kiekvienoje. Šiltu oru kiaušinėliai išsirita per 12 – 24 valandas. Lervos auga gyvūnų išmatose bei buitinėse atliekose ir esant šiltam orui per dešimt dienų tampa suaugusiomis.
Žala:
- platina ligas, perneša bakterijas nuo maisto atliekų, išmatų, kitų pūvančios organinės kilmės medžiagų;
- teršia baldų paviršius, indus, stiklus išmatų lašeliais.
Įdomu:
Turi dvi dideles facetines akis, tuo pat metu gali žiūrėti į visas puses.
Naminė musė skrenda 7 km/val. greičiu, o tai reiškia, kad per valandą ji nuskrenda 350 000 kartų daugiau už savo kūno ilgį. Jei reaktyvinis lėktuvas skristų greičiu, tiek pat viršijančiu savo ilgį, per valandą jis beveik apskristų Žemės rutulį.
Daugiau nei 100 patogeninių organizmų, pernešamų naminės musės, žmonėms ir gyvūnams gali sukelti tokias ligas kaip vidurių šiltinę, cholerą, dizenteriją (bacillary dysentery) ar vaikų viduriavimą (infantile diarrhea).
Lotyniškas pavadinimas: Drosophila spp
Išvaizda:
Suaugusios musės yra maždaug 3-4 mm ilgio, raudonomis arba juodomis akimis ir gelsvai ruda priešnugarėle. Pilvelis iki galvos yra juodas, žemyn – pilkas.
Įpročiai:
Drozofilų patelės pūvančių ar rūgstančių produktų kvapą užuodžia iš labai toli. Su šiais kenkėjais dažniausiai susiduriama alaus daryklose, saldainių fabrikuose, vaisiais ar daržovėmis prekiaujančiose parduotuvėse, kavinėse.
Maistas:
Pernokę ar pažeisti vaisiai ir daržovės. Rūgstančios ir pūvančios medžiagos, alkoholis, actas, vaisių sultys.
Dauginimasis:
Patelės per visą savo gyvenimą padeda šimtus kiaušinėlių ant maisto, tinkančio iš kiaušinėlių išsiritusioms lervoms maitintis. Tai fermentavimosi ir puvimo procese susidarančios medžiagos, vaisiai, daržovės, rūgštus pienas. Vystymosi periodas nuo kiaušinėlio iki suaugėlio trunka 8 - 11 dienų. Suaugėlių gyvenimo trukmė 2-9 savaitės.
Žala:
- vaisių ir daržovių gadinimas (nepažeistų vaisių neliečia).
Įdomu:
Drozofilos paplitusios visoje Europoje. Visame pasaulyje egzistuoja apie 2000 jų rūšių.
Kadangi muselės sparčiai dauginasi ir nereikalauja daug vietos bei maisto, mokslininkai nuo seno naudoja jas įvairiems tyrimams. Tiriant vaisinės muselės paveldimumą buvo atrastos chromosomos. Tai pavyko nagrinėjant paveldėjimo dėsnius ir dar neturint galimybės chromosomų stebėti tiesiogiai. Mokslininkai šias museles augina mėgintuvėliuose ir maitina marmeladu.
Lotyniškas pavadinimas: Siphonaptera
Išvaizda:
Mažas, besparnis, suplotais šonais apie 2 – 4 mm ilgio vikriai šokinėjantis vabzdys. Kūnas tamsiai rudas ir blizgantis, apaugęs šereliais ir spygliukais. Lietuvoje dažniausiai pasitaiko žmoginė, šuninė, triušinė, vištinė blusos.
Įpročiai:
Kenkėjas, kuriam būtinas šeimininkas. Gali parazituoti keletą šeimininkų.
Maistas:
Lervos minta organinėmis atliekomis, ypač suaugusių blusų išmatomis, kuriose yra nesuvirškinto kraujo.
Dauginimasis:
Būdinga pilna metamorfozė. Po kiekvieno pasimaitinimo krauju patelės padeda 4-8 kiaušinėlius; tokiu būdu per visą savo gyvenimą gali padėti keletą šimtų kiaušinėlių. Kiaušinėliai padedami ir vystosi ne gyvūno kailyje, o ant grindų, guoliuose, kilimuose, baldų apmušaluose ar grindų plyšiuose. Vystymasis nuo kiaušinėlio iki suaugėlio 4-6 savaitės, gyvenimo trukmė - 1 metai.
Žala:
- gali pernešti ypatingai pavojingas ligas (marą, tuliaremiją);
- kraujo siurbimas gali sukelti odos sudirginimą ir niežtėjimą, o kai kuriems žmonėms net alergiją.
Įdomu:
Dėl galingų užpakalinių šokamųjų kojų blusa gali nušokti 18 – 20 cm vertikaliai ir 35 – 40 cm horizontaliai. Blusos yra ligas pernešantys parazitai.
Lotyniškas pavadinimas: Culicidae
Išvaizda:
Kūnas 6-8 mm ilgio. Sparnai siauri, su žvynais išilgai gyslų. Nejudančių uodų sparnai būna suglausti virš pilvelio. Uodai gali skristi iki 2,5 km/h greičiu ir sveria iki 2,5 miligramų. Patelių burnos organai pritaikyti durti ir maitintis krauju. Patinų straublelis be duriamųjų šerelių. Dažniausiai sutinkamos šios uodų rūšys: paprastasis uodas (Culex pipiens), Culiseta annulata ir maliarinis uodas (Anopheles maculipennis). Lietuvoje labiausiai paplitęs paprastasis uodas.
Įpročiai:
Naktiniai, ypač suaktyvėja prieblandoje. Mėgsta slėptis rūsiuose, po pamatais, plyšiuose. Šiltuoju metų laiku uodai nuo išsiritimo vietos skraido kelių kilometrų atstumu. Daugiaaukščiuose namuose jie plinta vėdinimo angomis, šalia vamzdžių esančiais ir kitais plyšiais. Uodas zirzia ir greitai mojuoja sparnais (nuo 200 iki 400 mostų per sekundę); pagal specifinį zirzimą tos pačios rūšies uodai atpažįsta ir suranda poravimuisi partnerį. Žmonių ir šiltakraujų gyvūnų kraują čiulpia tik patelės.
Maistas:
Lervos minta mikroskopiniais grybais, bakterijomis ir dumbliais. Patinėliai minta augalų sultimis bei žiedų nektaru. Patelės maitinasi žmonių, gyvulių krauju; jų jutimo organų sistema gerai išsivysčiusi. Auką jos susiranda reaguodamos į prakaito kvapą, iškvepiamą anglies dioksidą, šilumos spinduliavimą. Tvirtu straubleliu patelė prakerta odą, įlašina seilių, kad kraujas ne taip greitai krešėtų ir siurbia kraują. Kraujas patelei gyvybiškai svarbus, kad galėtų gaminti ir dėti kiaušinėlius.
Dauginimasis:
Pilna metamarfozė; veisiasi stovinčiame arba lėtai tekančiame vandenyje. Uodų patelės padeda 100 ir daugiau kiaušinėlių. Iš kiekvieno kiaušinėlio išsirita vandeninė lerva. Raitydamasi ji kyla į vandens paviršių įkvėpti oro. Vystymuisi nuo kiaušinėlio iki suaugėlio reikia 1-2 savaičių. Uodai patinėliai išgyvena 1-2 mėn., o patelės gali žiemoti esant palankioms žiemojimo sąlygoms (pvz., rūsiuose, pamatuose).
Žala:
- perneša tokias užkrečiamas ligas kaip maliarija, geltonoji karštligė, tuliaremija, juodligė;
- patelės sukelia skausmą įgėlę savo aukoms.
Įdomu:
Suaugėliai uodai gali nuskristi iki 30 km nuo jų išsiritimo vietos.
Ne visus žmones uodai puola vienodai - juos labiau vilioja tie, kurių medžiagų apykaita greitesnė.
Lietuvoje yra žinoma 36 skirtingos uodų rūšys.
Nuo uodų platinamų ligų mirė daugiau žmonių nei per visus pasaulio karus.
Uodų patelės auką randa uoslės pagalba.
Uodai mėgsta juodą, mėlyną, raudoną spalvas, o nemėgsta geltonos ir baltos.
Dėl uodų naikinimo kreipkitės į Dezinfa kenkėjų kontrolės Ekspertus
Nemokama linija visoje Lietuvoje 8 800 70 000
Išvaizda:
Dažniausiai sutinkamos 3 pagrindinės vapsvų rūšys: paprastoji vapsva (Paravespula vulgaris), germaninė vapsva (Paravespula germanica) ir širšė (Vespa crabro). Paprastąsias ir germanines vapsvas labai sunku atskirti ir identifikuoti. Užaugusios vapsvos būna su charakteringomis geltonai juodomis juostomis ant pilvelio. Paprastosios ir germaninės vapsvos motinėlės yra 20 mm, o darbininkės - 10-15 mm ilgio; širšės atitinkamai 15-25 mm ir 17-24 mm ilgio. Paprastosios ir germaninės vapsvos patinai (tranai) būna 15 mm, širšių 24 mm ilgio. Turi porą stiprių žandų ir graužiamąjį ar specifinį - lakamąjį burnos aparatą. Ties krūtinės ir pilvo vieta yra susiaurėjimas, kuris sudaro taip vadinamą vapsvos taliją ar juosmenį. Europoje dažniausiai sutinkama vapsvų rūšis yra širšės.
Įpročiai:
Priklauso bendruomeniniams vabzdžiams. Gerai išsivysčiusi vapsvų kolonija susideda maždaug iš 5000 ir daugiau individų. Tipinės lizdų vietos: palėpės, pašiūrės, tarpusieniai, apsaugotos nuo lietaus vietos pastatų išorėje (dažniausiai horizontalūs paviršiai), drevės ir pan. Aktyvios tik dieną; kuo temperatūra aukštesnė, tuo vapsvos yra aktyvesnės. Senoji patelė, tranai ir darbininkės žūva atėjus pirmiems nakties šalčiams, išskyrus jaunąsias motinėles, kurios vėliau peržiemoja kokioje nors palėpėje (tiktai ne savo lizde).
Maistas:
Baltymų turintys produktai: musės, uodai, lervos pavasarį ir vasarą, kai maitinamos lervos ir cukraus turintys produktai: gėlių nektaras, medus, prisirpę vaisiai, alus, želė, limonadas - vėlai vasarą, kai reikia mažiau rūpintis jaunikliais. Ieškodamos maisto nuskrenda iki 200 m nuo lizdo.
Dauginimasis:
Jauni tranai ir motinėlės palieka lizdą ir poruojasi. Tik apvaisintos patelės užmiega žiemos miegu ir išgyvena. Anksti pavasarį jauna motinėlė padeda tam tikrą skaičių kiaušinėlių lizdo viduje, kurį ji prieš tai suneša iš perdirbto medžio. Darbininkės (nevaisingos patelės) toliau rūpinasi motinėle, jaunikliais ir tolesne lizdo statyba. Būdinga pilna metamorfozė. Nuo kiaušinėlių iki suaugusio individo vystymasis trunka 3-5 savaites, gyvenimo trukmė - 1 metai.
Žala:
- įkyrėjimas, ypač jeigu lizdas yra kaimynystėje arba arti tos vietos, kurioje yra joms patrauklaus maisto (konditerijos parduotuvės, sodai, atviri šiūkšlių konteineriai);
- vapsvos gali ir įgelti, jei jaučia pavojų arba kai yra įsipainiojusios tarp drabužių; įkandimas yra labai skausmingas, tai pavojinga alergiškiems žmonėms. Vapsva savo geluonimi gali įgelti daugelį kartų;
- jeigu žmogus jaučia svaigulį po vapsvos įgėlimo, turėtų tučtuojau kreiptis į gydytoją. Pirmoji pagalba: patepti įgeltą vietą antihistamininiu tepalu arba specialiu preparatu, skirtu naudoti po įkandimo.
Įdomu:
Ieškodama vietos lizdui, motinėlė gali nuskristi 30-70 km. Gelia tik patelės.
Dėl uodų širšių, vapsvų naikinimo kreipkitės į Dezinfa kenkėjų kontrolės Ekspertus
Nemokama linija visoje Lietuvoje 8 800 70 000
Vokiškasis tarakonas (prūsokas)
Išvaizda:
Maždaug 1 – 1,5 cm ilgio. Nuo šviesiai iki vidutiniškai rudos spalvos su dviem tamsiais išilginiais dryželiais ant priešnugarėlės. Nors sparnai gerai išlavėję, tačiau jais naudojasi ribotai - šokdami ar krisdami.
Įpročiai:
Naktinis gyventojas. Pirmiausiai užkrečia plotus, kuriuose šilta, drėgna ir yra maisto šaltinių. Dažniausiai užkrėstumas tarakonais nustatomas namuose, butuose, prekybinėse ir visuomeninio maitinimo įmonėse.
Maistas:
Maitėda, maitinasi beveik viskuo, tačiau maistas turi būti minkštas ir drėgnas. Be maisto gali išgyventi 6 savaites.
Dauginimasis:
Tarakonų patelė kas 20 – 25 dienas gali padėti po vieną kiaušinėlių kapsulę – ooteką. Kapsulėje gali būti nuo 18 iki 48 kiaušinėlių, kurie suaugėliais tampa per 36 dienas. Suaugėlis gali gyventi iki vienerių metų.
Žala:
- tarakonai gali pernešti 56 rūšis aerobinių bakterijų, iš kurių 14 yra patogeniškos žmonėms. Pavyzdžiui, jeigu tarakonai praryja tuberkuliozės bacilas, esančias ligonių skrepliuose, jos išlieka pavojingos 8 savaites tarakonų išmatose;
- teršia maistą (pvz., tyrimai įrodė, kad tarakonai gali užkrėsti duoną paprasčiausiai po ją bėgiodami);
- iš nugarinės liaukos skleidžia nemalonų kvapą, kuris esant dideliam tarakonų skaičiui tampa ypač nemalonus.
Įdomu:
Tai labiausiai Lietuvoje paplitusi tarakonų rūšis. Gerai laipioja lygiais paviršiais (stiklu ir pan.). Slepiasi iki 5 mm pločio plyšiuose ir įtrūkimuose; nimfoms reikia mažiausiai 0,5 mm pločio plyšių, suaugėliams - mažiausiai 1,5 mm pločio plyšių.
Amerikietiškasis tarakonas
Išvaizda:
Tai didžiausia patalpose sutinkama tarakonų rūšis. Tarakonai yra 3,5 – 5,4 cm ilgio, rausvai rudais sparnais bei šviesiomis žymėmis ant priešnugarėlės. Patelės - su trumpais sparnais, vos dengiančiais pilvą; patinų sparnai ilgesni; kartais gali daryti trumpus skrydžius.
Įpročiai:
Labai agresyvūs. Mėgsta šiltas, drėgnas vietas. Dažniau nei kitos rūšys sutinkami dienos metu bei lauke. Dažniausiai pastebimi maisto ruošimo plotuose, mėgsta slėptis už ir po virtuvės spintelėmis, prie šildymo įrenginių, karšto vandens ir kanalizacijos vamzdžių.
Maistas:
Maitėda, maitinasi beveik viskuo. Be maisto gali išgyventi apie 5 savaites.
Dauginimasis:
Patelei pakanka susiporuoti (susikergti) tik vieną kartą, kad padėtų keletą kiaušinėlių kapsulių. Kiekvienoje kapsulėje vidutiniškai yra po 16 kiaušinėlių. Kol subręsta, nimfos išsineria maždaug 13 kartų per 600 dienų. Suaugėliai gali gyventi iki 15 mėnesių.
Žala:
- perneša patogenines bakterijas (Salmonella) ir erkes;
- teršia maistą.
Įdomu:
Tai vienas greičiausių bėgikų vabzdžių pasaulyje, galintis per kelias akimirkas pasislėpti grindų ar durų plyšyje.
Mėgsta alkoholinius gėrimus, ypatingai alų.
Rytietiškasis (juodasis) tarakonas
Išvaizda:
Patelės beveik juodos, o patinai tamsiai rudi, ~2,5 cm ilgio.
Įpročiai:
Paplitęs lauke. Dažnai į patalpas patenka pro nutekamuosius vamzdžius. Linkęs gyventi tamsiose, drėgnose, šaltesnėse, negu mėgsta vokiškieji tarakonai, sunkiai pasiekiamose vietose, tokiose kaip rūsiai, kanalizacijos vamzdžiai ir pan.. Aktyvūs naktį, sunkiai ropoja lygiais statmenais paviršiais.
Maistas:
Maitinasi viskuo, bet dažnai sutinkamas besimaitinantis šiukšliadėžėse, vamzdynuose ar pūvančiomis organinėmis medžiagomis. Jei randa, maitinasi krakmolu; gali ėsti popierių, odą ir pan. Be maisto gali išgyventi 3 savaites.
Dauginimasis:
Kiaušinių kapsulė susideda iš 16 kiaušinėlių. Patelė vidutiniškai padeda 8 kapsules. Nimfa tampa suaugėliu maždaug per metus, pereidama septynias vystymosi stadijas. Suaugėliai gyvena iki šešių mėnesių.
Žala:
- perneša patogeninius mikrobus (Salmonella) ir erkes;
- teršia maistą;
- skleidžia nemalonų kvapą iš nugarinės liaukos.
- gali sukelti alerginius susirgimus.
Įdomu:
Lėtesni nei kitos tarakonų rūšys.
Faraoninė skruzdėlė
Išvaizda:
Labai maža, maždaug 2 mm ilgio. Nuo šviesiai geltonos iki raudonos su juodomis žymėmis ant pilvelio.
Įpročiai:
Jos išgyvenimas priklauso nuo dirbtinio pastatų šildymo, todėl lizdus kuria gerai apsaugotose ir paslėptose pastato vietose - prie boilerių, krosnių, radiatorių ir t.t., sunkiai prieinamose vietose už koklių ir medžio apdailos. Dažniausiai pastebimos maisto gaminimo plotuose. Taip pat gali veistis ir lauke – pievelėse ar soduose.
Maistas:
Visaėdžiai, mėgsta mėsą, kitus maisto produktus ir gyvulinį maistą, ypatingai mėgsta saldumynus. Taip pat ėda negyvus vabzdžius, darbininkės pritrūkę maisto, maitinasi savo lervomis, lėliukėmis, vėliau kitomis kritusiomis skruzdėlėmis. Motinėlės be maisto gali išbūti kelis mėnesius.
Dauginimasis:
Visas stadijas nuo kiaušinėlio iki suaugėlio pereina per maždaug 45 dienas. Patelės gyvena maždaug 39 savaites ir gali padėti apie 400 kiaušinėlių. Darbininkės gyvena iki 10 savaičių, patinai - 3 savaites.
Žala:
- ypač nepageidaujamas ir trukdantis virtuvėse, ligoninėse, biuruose ir gyvenamosiose vietose;
- gali platinti ligas, bakterijas ir virusus;
- gali prasiskverbti į žaizdas (užkrėtimo pavojus) ir užkrėsti sterilius įrankius;
- įkandimas skausmingas žmogui, vėliau niežti, gali iššokti pūslelės.
Įdomu:
Sunkiausiai kontroliuojama skruzdėlių rūšis. Tai labai didelės kolonijos, kurias sudaro iki keleto milijonų skruzdėlių darbininkių bei tūkstančiai motinėlių.
Juodoji (sodinė) skruzdėlė
Išvaizda:
3-4 mm tamsiai rudos ar juodos skruzdėlės.
Įpročiai:
Skruzdėlės yra bendruomeniniai vabzdžiai ir gyvena didelėmis kolonijomis, kurias sudaro motinėlės (vaisingos) patelės, darbininkės (lytiškai nesubrendusios patelės) ir patinai (jie miršta po "vestuvinio skrydžio"). Tarpusavyje skruzdėlės bendrauja antenomis.
Maistas:
Mėgsta saldžius produktus, nektarą, amarų išskyras (lipčių), mažus vabzdžius.
Dauginimasis:
Pilna metarmofozė; kiaušiniai dedami pavasarį ir rudenį. Vystymasis nuo kiaušinių iki suaugėlių trunka apie 2 mėnesius. Skruzdės darbininkės gyvena 2-3 metus, motinėlės gyvena 15-20 metų.
Žala:
- teršia maisto produktus;
- kartais taip sugadina vejas, kad tenka jas sėti iš naujo;
- juodųjų skruzdėlių sąjunga su amarais gali padaryti nemažai žalos vaisinėms ir uoginėms kultūroms, dekoratyviesiems augalams;
- kai prisiveisia daug - trukdo, sukelia diskomfortą.
Įdomu:
Skruzdės nėra tokios darbščios, kaip buvo įprasta manyti. Tik 80 procentų skruzdėlių dirba "visuomenei naudingą darbą" - valo būstą, renka maistą, o štai penktadalis tinginiauja, akivaizdžiai vengdamos bet kokio darbo. Pasak tyrinėtojų (Hokaido universiteto mokslininkų), tokį keistą dykaduonių elgesį galima paaiškinti arba garbiu jų amžiumi, arba patologiniu tingėjimu.
Raudonoji skruzdėlė
Lotyniškas pavadinimas: Formica sanguinea
Informacija ruošiama...
Kambarinė musė
Išvaizda:
Paprastai pilka, ~ 6 mm ilgio su keturiomis juodomis juostomis ant krūtinės ląstos. Burnos organas - laižomasis; vamzdelio formos ir gali pailgėti. Musės turi tik vieną porą plėviškų sparnų. Vietoj antros jų poros yra nedideli strampeliai, vadinami dūzgais. Skrendant dūzgai padeda išlaikyti pusiausvyrą. Gerai išvystytos akys, neretai užtikrinančios tobulą trimatį regėjimą. Akys facetinės, sudarytos iš daugelio atskirai vaizdą fokusuojančių segmentų. Skonio organai yra kojų letenėlėse.
Įpročiai:
Judrios ir staigios. Jos gali lengvai pleventi ore ir labai staigiai pasukti į šalį, todėl muses labai sunku pagauti. Gyvena tvartuose, sąvartynuose, visur, kur yra antisanitarinės salygos. Lauke tupinėja ant augalų, žemės, tvoros vielų, šiukšliadėžių ir panašiai. Patalpose dienos metu jos tupinėja ant grindų, sienų ar lubų. Mėgsta ilsėtis kampuose arba ant briaunų, kitų plonų objektų. Nakties metu paprastai miega netoli maisto šaltinio, 1,5 – 4,5 m virš žemės.
Maistas:
Suaugusios minta saldžiu ir pūvančiu maistu. Neretai siurbia srutas. Besimaitindamos palieka seilių pėdsakus, kurie išdžiūvę virsta "musių dėmėmis". Lervų virškinimas išorinis. Jos atrajoja virškinamąsias sultis į maistą, o šiam suskystėjus, čiulpia pusiau suvirškintą maistą.
Dauginimasis:
Kiaušinėlius deda bet kokioje šiltoje, drėgnoje vietoje, kuri lervoms užtikrintų pakankamą maisto šaltinį. Patelė pradeda dėti kiaušinėlius praėjus kelioms dienoms po inkubacijos. Viena patelė padeda 5 – 6 „partijas“ po 75 – 100 kiaušinėlių kiekvienoje. Šiltu oru kiaušinėliai išsirita per 12 – 24 valandas. Lervos auga gyvūnų išmatose bei buitinėse atliekose ir esant šiltam orui per dešimt dienų tampa suaugusiomis.
Žala:
- platina ligas, perneša bakterijas nuo maisto atliekų, išmatų, kitų pūvančios organinės kilmės medžiagų;
- teršia baldų paviršius, indus, stiklus išmatų lašeliais.
Įdomu:
Turi dvi dideles facetines akis, tuo pat metu gali žiūrėti į visas puses.
Naminė musė skrenda 7 km/val. greičiu, o tai reiškia, kad per valandą ji nuskrenda 350 000 kartų daugiau už savo kūno ilgį. Jei reaktyvinis lėktuvas skristų greičiu, tiek pat viršijančiu savo ilgį, per valandą jis beveik apskristų Žemės rutulį.
Daugiau nei 100 patogeninių organizmų, pernešamų naminės musės, žmonėms ir gyvūnams gali sukelti tokias ligas kaip vidurių šiltinę, cholerą, dizenteriją (bacillary dysentery) ar vaikų viduriavimą (infantile diarrhea).
Drozofila (vaisinė muselė)
Išvaizda:
Suaugusios musės yra maždaug 3-4 mm ilgio, raudonomis arba juodomis akimis ir gelsvai ruda priešnugarėle. Pilvelis iki galvos yra juodas, žemyn – pilkas.
Įpročiai:
Drozofilų patelės pūvančių ar rūgstančių produktų kvapą užuodžia iš labai toli. Su šiais kenkėjais dažniausiai susiduriama alaus daryklose, saldainių fabrikuose, vaisiais ar daržovėmis prekiaujančiose parduotuvėse, kavinėse.
Maistas:
Pernokę ar pažeisti vaisiai ir daržovės. Rūgstančios ir pūvančios medžiagos, alkoholis, actas, vaisių sultys.
Dauginimasis:
Patelės per visą savo gyvenimą padeda šimtus kiaušinėlių ant maisto, tinkančio iš kiaušinėlių išsiritusioms lervoms maitintis. Tai fermentavimosi ir puvimo procese susidarančios medžiagos, vaisiai, daržovės, rūgštus pienas. Vystymosi periodas nuo kiaušinėlio iki suaugėlio trunka 8 - 11 dienų. Suaugėlių gyvenimo trukmė 2-9 savaitės.
Žala:
- vaisių ir daržovių gadinimas (nepažeistų vaisių neliečia).
Įdomu:
Drozofilos paplitusios visoje Europoje. Visame pasaulyje egzistuoja apie 2000 jų rūšių.
Kadangi muselės sparčiai dauginasi ir nereikalauja daug vietos bei maisto, mokslininkai nuo seno naudoja jas įvairiems tyrimams. Tiriant vaisinės muselės paveldimumą buvo atrastos chromosomos. Tai pavyko nagrinėjant paveldėjimo dėsnius ir dar neturint galimybės chromosomų stebėti tiesiogiai. Mokslininkai šias museles augina mėgintuvėliuose ir maitina marmeladu.
Blusa
Išvaizda:
Mažas, besparnis, suplotais šonais apie 2 – 4 mm ilgio vikriai šokinėjantis vabzdys. Kūnas tamsiai rudas ir blizgantis, apaugęs šereliais ir spygliukais. Lietuvoje dažniausiai pasitaiko žmoginė, šuninė, triušinė, vištinė blusos.
Įpročiai:
Kenkėjas, kuriam būtinas šeimininkas. Gali parazituoti keletą šeimininkų.
Maistas:
Lervos minta organinėmis atliekomis, ypač suaugusių blusų išmatomis, kuriose yra nesuvirškinto kraujo.
Dauginimasis:
Būdinga pilna metamorfozė. Po kiekvieno pasimaitinimo krauju patelės padeda 4-8 kiaušinėlius; tokiu būdu per visą savo gyvenimą gali padėti keletą šimtų kiaušinėlių. Kiaušinėliai padedami ir vystosi ne gyvūno kailyje, o ant grindų, guoliuose, kilimuose, baldų apmušaluose ar grindų plyšiuose. Vystymasis nuo kiaušinėlio iki suaugėlio 4-6 savaitės, gyvenimo trukmė - 1 metai.
Žala:
- gali pernešti ypatingai pavojingas ligas (marą, tuliaremiją);
- kraujo siurbimas gali sukelti odos sudirginimą ir niežtėjimą, o kai kuriems žmonėms net alergiją.
Įdomu:
Dėl galingų užpakalinių šokamųjų kojų blusa gali nušokti 18 – 20 cm vertikaliai ir 35 – 40 cm horizontaliai. Blusos yra ligas pernešantys parazitai.
Uodas
Išvaizda:
Kūnas 6-8 mm ilgio. Sparnai siauri, su žvynais išilgai gyslų. Nejudančių uodų sparnai būna suglausti virš pilvelio. Uodai gali skristi iki 2,5 km/h greičiu ir sveria iki 2,5 miligramų. Patelių burnos organai pritaikyti durti ir maitintis krauju. Patinų straublelis be duriamųjų šerelių. Dažniausiai sutinkamos šios uodų rūšys: paprastasis uodas (Culex pipiens), Culiseta annulata ir maliarinis uodas (Anopheles maculipennis). Lietuvoje labiausiai paplitęs paprastasis uodas.
Įpročiai:
Naktiniai, ypač suaktyvėja prieblandoje. Mėgsta slėptis rūsiuose, po pamatais, plyšiuose. Šiltuoju metų laiku uodai nuo išsiritimo vietos skraido kelių kilometrų atstumu. Daugiaaukščiuose namuose jie plinta vėdinimo angomis, šalia vamzdžių esančiais ir kitais plyšiais. Uodas zirzia ir greitai mojuoja sparnais (nuo 200 iki 400 mostų per sekundę); pagal specifinį zirzimą tos pačios rūšies uodai atpažįsta ir suranda poravimuisi partnerį. Žmonių ir šiltakraujų gyvūnų kraują čiulpia tik patelės.
Maistas:
Lervos minta mikroskopiniais grybais, bakterijomis ir dumbliais. Patinėliai minta augalų sultimis bei žiedų nektaru. Patelės maitinasi žmonių, gyvulių krauju; jų jutimo organų sistema gerai išsivysčiusi. Auką jos susiranda reaguodamos į prakaito kvapą, iškvepiamą anglies dioksidą, šilumos spinduliavimą. Tvirtu straubleliu patelė prakerta odą, įlašina seilių, kad kraujas ne taip greitai krešėtų ir siurbia kraują. Kraujas patelei gyvybiškai svarbus, kad galėtų gaminti ir dėti kiaušinėlius.
Dauginimasis:
Pilna metamarfozė; veisiasi stovinčiame arba lėtai tekančiame vandenyje. Uodų patelės padeda 100 ir daugiau kiaušinėlių. Iš kiekvieno kiaušinėlio išsirita vandeninė lerva. Raitydamasi ji kyla į vandens paviršių įkvėpti oro. Vystymuisi nuo kiaušinėlio iki suaugėlio reikia 1-2 savaičių. Uodai patinėliai išgyvena 1-2 mėn., o patelės gali žiemoti esant palankioms žiemojimo sąlygoms (pvz., rūsiuose, pamatuose).
Žala:
- perneša tokias užkrečiamas ligas kaip maliarija, geltonoji karštligė, tuliaremija, juodligė;
- patelės sukelia skausmą įgėlę savo aukoms.
Įdomu:
Suaugėliai uodai gali nuskristi iki 30 km nuo jų išsiritimo vietos.
Ne visus žmones uodai puola vienodai - juos labiau vilioja tie, kurių medžiagų apykaita greitesnė.
Lietuvoje yra žinoma 36 skirtingos uodų rūšys.
Nuo uodų platinamų ligų mirė daugiau žmonių nei per visus pasaulio karus.
Uodų patelės auką randa uoslės pagalba.
Uodai mėgsta juodą, mėlyną, raudoną spalvas, o nemėgsta geltonos ir baltos.
Dėl uodų naikinimo kreipkitės į Dezinfa kenkėjų kontrolės Ekspertus
Nemokama linija visoje Lietuvoje 8 800 70 000
Klostinė vapsva
Lotyniškas pavadinimas: Vespidae
Išvaizda:
Dažniausiai sutinkamos 3 pagrindinės vapsvų rūšys: paprastoji vapsva (Paravespula vulgaris), germaninė vapsva (Paravespula germanica) ir širšė (Vespa crabro). Paprastąsias ir germanines vapsvas labai sunku atskirti ir identifikuoti. Užaugusios vapsvos būna su charakteringomis geltonai juodomis juostomis ant pilvelio. Paprastosios ir germaninės vapsvos motinėlės yra 20 mm, o darbininkės - 10-15 mm ilgio; širšės atitinkamai 15-25 mm ir 17-24 mm ilgio. Paprastosios ir germaninės vapsvos patinai (tranai) būna 15 mm, širšių 24 mm ilgio. Turi porą stiprių žandų ir graužiamąjį ar specifinį - lakamąjį burnos aparatą. Ties krūtinės ir pilvo vieta yra susiaurėjimas, kuris sudaro taip vadinamą vapsvos taliją ar juosmenį. Europoje dažniausiai sutinkama vapsvų rūšis yra širšės.
Įpročiai:
Priklauso bendruomeniniams vabzdžiams. Gerai išsivysčiusi vapsvų kolonija susideda maždaug iš 5000 ir daugiau individų. Tipinės lizdų vietos: palėpės, pašiūrės, tarpusieniai, apsaugotos nuo lietaus vietos pastatų išorėje (dažniausiai horizontalūs paviršiai), drevės ir pan. Aktyvios tik dieną; kuo temperatūra aukštesnė, tuo vapsvos yra aktyvesnės. Senoji patelė, tranai ir darbininkės žūva atėjus pirmiems nakties šalčiams, išskyrus jaunąsias motinėles, kurios vėliau peržiemoja kokioje nors palėpėje (tiktai ne savo lizde).
Maistas:
Baltymų turintys produktai: musės, uodai, lervos pavasarį ir vasarą, kai maitinamos lervos ir cukraus turintys produktai: gėlių nektaras, medus, prisirpę vaisiai, alus, želė, limonadas - vėlai vasarą, kai reikia mažiau rūpintis jaunikliais. Ieškodamos maisto nuskrenda iki 200 m nuo lizdo.
Dauginimasis:
Jauni tranai ir motinėlės palieka lizdą ir poruojasi. Tik apvaisintos patelės užmiega žiemos miegu ir išgyvena. Anksti pavasarį jauna motinėlė padeda tam tikrą skaičių kiaušinėlių lizdo viduje, kurį ji prieš tai suneša iš perdirbto medžio. Darbininkės (nevaisingos patelės) toliau rūpinasi motinėle, jaunikliais ir tolesne lizdo statyba. Būdinga pilna metamorfozė. Nuo kiaušinėlių iki suaugusio individo vystymasis trunka 3-5 savaites, gyvenimo trukmė - 1 metai.
Žala:
- įkyrėjimas, ypač jeigu lizdas yra kaimynystėje arba arti tos vietos, kurioje yra joms patrauklaus maisto (konditerijos parduotuvės, sodai, atviri šiūkšlių konteineriai);
- vapsvos gali ir įgelti, jei jaučia pavojų arba kai yra įsipainiojusios tarp drabužių; įkandimas yra labai skausmingas, tai pavojinga alergiškiems žmonėms. Vapsva savo geluonimi gali įgelti daugelį kartų;
- jeigu žmogus jaučia svaigulį po vapsvos įgėlimo, turėtų tučtuojau kreiptis į gydytoją. Pirmoji pagalba: patepti įgeltą vietą antihistamininiu tepalu arba specialiu preparatu, skirtu naudoti po įkandimo.
Įdomu:
Ieškodama vietos lizdui, motinėlė gali nuskristi 30-70 km. Gelia tik patelės.
Dėl uodų širšių, vapsvų naikinimo kreipkitės į Dezinfa kenkėjų kontrolės Ekspertus
Nemokama linija visoje Lietuvoje 8 800 70 000
© 2007 UAB DEZINFA
SUKURTA IPE
