| LV |
Paukščiai
Lotyniškas pavadinimas: Columba livia
Išvaizda:
Naminių karvelių spalva labai įvairi: nuo baltų, juodų iki rudų, bet daugiausiai yra margų. Nugara ir sparnų viršutinė dalis (kai paukštis tupi) arba dilbio sritis (kai paukštis skrenda) yra šviesiai pilka. Sparnų apačia ir antuodegis balti.
Įpročiai:
Lizdai kraunami ant kieto pagrindo sunkiai pasiekiamose vietose: pastogėse, balkonuose, ant palangių, po tiltais. Skrenda greitai, nesustodamas gali skristi 20 valandų. Puikiai orientuojasi erdvėje. Tuoktuvių skrydžio metu sklendžia pusiau pakeltais sparnais, o tuoktuvių giesmę įprasta vadinti burkavimu.
Maistas:
Maitinasi sėklomis, augalų ir maisto atliekomis. Jauniklius lesina savitu mišiniu, kuris vadinamas karvelių pienu. Skystas lesalas susidaro iš nusilupančių gūžiu vadinamos praplatėjusios ryklės sienelių audinių sluoksnių. Jaunikliai tokiu mišiniu lesinami keletą pirmųjų dienų, o vėliau jiems ima duoti įprasto lesalo.
Dauginimasis:
Dauginasi ištisus metus, išskyrus ypač šaltus periodus. Viliodamas patelę, pradžioje panarinęs galvą, išpūtęs kaklą ir vėduokle išskleidęs uodegą patinas suka ratus, vėliau, aukštai iškėlęs galvą, žingsniuoja dideliais žingsniais. Karvelių patelės deda 2 baltus kiaušinius į padriką lizdą, kiaušiniai perimi 17 dienų po antro kiaušinio padėjimo. Jaunikliai pradeda skraidyti po 4 savaičių, subręsta per 5 mėnesius. Maksimali gyvenimo trukmė 20 metų.
Žala:
- maistas laikomas sugadintu, jei ant jo ar jame randamos paukščių išmatos (kaip ir graužikų išmatos ar šlapimas);
- dideli paukščių išmatų kiekiai sukelia grybelių, kurie gali sukelti dvi ligas - histoplazmozę ir kriptokokozę, augimą, dauginimąsi ir plitimą.
- platina paratifą, ornitozę, paukščių ligas;
- platina daugybę parazitų, tokių kaip erkės, blusos, utėlės ir t.t.;
- teršia išmatomis pastatų fasadus, statulas (o jų išmatos korozyvios);
- paukščių lizdai stabdo vandens nutekėjimą latakais ar vamzdžiais;
- suterštos grindys yra slidžios ir gali būti traumų priežastis;
- sukelia nemalonų kvapą.
Įdomu:
Pora išlieka pastovi iki vieno iš partnerių mirties (monogaminė).
Karveliai ir purpleliai gerdami gali siurbti vandenį - visi kiti paukščiai turi prisemti snapą vandens ir atlošti galvą.
Skrenda 70 km per valandą greičiu.
Antikinės Romos laikais karveliai buvo auginami dėl mėsos; viduramžiais riteriai juos naudojo laiškams siųsti.
Lotyniškas pavadinimas: Delichon urbica
Išvaizda:
Kūno viršus tamsus, apačia šviesi. Abu lyties atstovai išvaizda panašūs. Snapas plokščias, žiotys labai plačios. Pastaibis trumpas, pirštai silpni, nagai stiprūs. Sparnai labai ilgi, smailūs, uodega su iškirpimu. Labai gerai skraido, bet vaikšto silpnai ir nenoriai. Nuo kitų kregždžių skiriasi baltu antuodegiu bei trumpesne mažai iškirpta uodega. Užauga iki 20 cm ilgio, sveria 10-20 gr. Lietuvoje sutinkamos trys kregždžių rūšys: šelmeninė kregždė (Hirundo rustica), langinė kregždė (Delichon urbica) ir urvinė kregždė (Riparia riparia).
Įpročiai:
Lietuvoje dažna ir gausi miestuose, vengia vienkiemių, miškingų vietovių. Lizdus suka mūriniuose pastatuose. Labai judri, viena vikriausių oro virtuozių: skrisdama gali atlikti nematytus akrobatinius triukus. Dažniausiai aukštai sklando, mėgsta būriais tupėti ant laidų. Lizdus suka mūrinių pastatų išorėje – nuo lietaus apsaugotose vietose. Juos dažniausiai pritvirtina prie mūro detalių. Prie medinių statinių detalių lizdus tvirtina retai. Lizdai uždari (yra tik maža landa patekti į vidų). Jauni paukščiai dažniausiai lipdo naują lizdą, sugriuvusį – remontuoja. Lizdui naudoja žemę, kurią suvilgo seilėmis. Maždaug žirnio didumo ar kiek didesnes medžiagos porcijas nešioja abu porelės nariai. Lizdą sulipdo per 10 dienų. Labai bendruomeniški. Ne veisimosi laikotarpiu dažniausiai laikosi būreliais.
Maistas:
Minta skraidančiais vabzdžiais, kuriuos pagauna skraidydami. Daugumą racione sudaro dvisparniai ir amarai. Suaugusios kregždės jaunikliams atneša daugybę į gumulėlį suspaustų, sumaigytų vabzdžių.
Dauginimasis:
Peri kolonijose. Birželio – liepos mėn. patelė padeda 2-5 baltus kiaušinius. Peri beveik vien tik patelė. Kol ji šildo kiaušinius, patinas pastato keletą naujų lizdų, kuriuose kartais nakvoja. Patinas ją maitina, bet esant blogesniam orui patelė turi maitintis pati. Peri 12-13 dienų. Jaunikliai užauga per 20-23 dienas. Juos maitina abu porelės nariai. Per vasarą išveda dvi vadas. Gyvena maždaug 15 metų.
Žala:
Kregždės - labai naudingi paukščiai, tačiau žmogaus kaimynystėje kartais gali būti nepageidaujamos dėl statomų lizdų (darko namų fasadus, gadina tinką, dažus) bei gausių išmatų (estetinio vaizdo).
Įdomu:
Kregždės beveik visą gyvenimą praleidžia skraidydamos, ant žemės nutupia labai retai. Jos ore gaudo vabzdžius, kuriais minta, skrisdamos atsigeria vandens ar net poruojasi. Iš lizdo išskridę jaunikliai gali nenutūpti ant žemės dvejus metus ir per tą laiką nuskristi apie 500 000 kilometrų. Migruojant gali nuskristi 10 000 km nuotolius!
Šelmeninė kregždė jaunikliams maisto gali nešti iki 400 kartų per dieną.
Manoma, kad kai kurių rūšių kregždės gali skristi net 160 km per valandą greičiu.
Nuo seno sakoma, kad oras bus geras, kai kregždės skraido aukštai, o blogas, kai jos medžioja pažeme. Tai paremta faktu, kad drėgname ore vabzdžiai laikosi prie žemės - taigi, tą patį daro ir juos medžiojančios kregždės.
Kinų virtuvėje labai vertinami kregždžių lizdai: juose gaminama garsioji kregždžių lizdų sriuba!
Kregždės grįžimas iš šiltųjų kraštų skelbia pavasario pradžią!
Lotyniškas pavadinimas: Corvus frugilegus
Išvaizda
Dar vadinamas kovarniu. Panašaus dydžio kaip pilkoji varna, sveria apie 455-475 g. Apdaras vienodai juodas su nesunkiai pastebimu violetiniu metališku blizgesiu. Suaugusių paukščių snapo pamatas esti plikas ir matoma balsva dėmė. Patinas nuo patelės iš išvaizdos nesiskiria. Jaunikliai panašūs į suaugusius, bet jų snapo pamatas ir šnervės plunksnuoti. Šie požymiai pastebimi ir tarp žiemojančių jaunų paukščių. Tik pavasarį jie tampa mažiau pastebimi, tačiau pirmamečius ir kelerių metų paukščius atskirti nesunku, nes su amžiumi plika dėmė ties snapo pamatu didėja. Jaunikliai nuo panašių kranklių skiriasi mažesniu dydžiu, buveine (kovai vengia didelio miško), plonesniu bei smailesniu snapu bei balsais.
Įpročiai
Gyvena žmogaus kaimynystėje, dažnai kolonijomis, kurios įsikuria kapinėse, prie bažnyčių, parkuose, skveruose. Nebaikštūs. Lankosi sąvartynuose, po laukus, pievas, dirvonus. Šaukia prikimusiu balsu „kraa". Lietuvoje kovai pasirodo apie kovo vidurį, dalis jų čia būna pasilikę žiemoti. Žiemojimo metu su kitais varniniais paukščiais – varnomis ir kuosomis – sudaro mišrius būrius. Lizdus krauna įvairiuose medžiuose, tačiau dažniausiai pušyse, klevuose, uosiuose, liepose. Lizdo pagrindą suka iš įvairių medžių šakų, žolių, stiebų, vielų. Vidų iškloja sausa žole, vilnomis, popieriaus skiautelėmis. Paprastai lizdo vidus klojamas iš švelnesnių medžiagų. Statydami lizdą dažnai vienas nuo kito nugvelbia statybinę medžiagą, todėl kolonijose girdimas nuolatinis triukšmas. Viename medyje būna net po keliasdešimt lizdų.
Maistas
Minta bestuburiais, įvairiu augaliniu maistu bei visokiausiomis atliekomis. Maistą renka nuo dirvos paviršiaus arba iškapsto esantį negiliai dirvoje. Nuolat lanko vietas, kur žemė dirbama. Kai gyvena miestuose – labiau maitinasi įvairiomis atliekomis. Lanko šiukšlynus.
Dauginimasis
Būdingas kolonijinis veisimosi elgesys. Lizdų kolonijose būna iki kelių šimtų ir tik labai retai – daugiau nei tūkstantis. Kiaušinius deda balandžio mėn. pradžioje. Dėtyje dažniausiai 4-5 ovalūs, žalsvi, išmarginti tankiais juosvais ir rusvais taškeliais bei brūkšneliais kiaušiniai. Peri abu porelės nariai apie 17-19 dienų. Perinčią patelę maitina patinas. Perėjimo metu daug jauniklių žūva, suaugusieji po mėnesio lizdą palieka.
Žala
- nemėgstami dėl keliamo triukšmo ir aplinkos teršimo, todėl jų skaičius turi būti reguliuojamas;
- šiek tiek žalos padaro ir žemės ūkiui.
Lotyniškas pavadinimas: Passer domesticus
Išvaizda:
14,5 cm ilgio; būdingas lytinis apdaro dimorfizmas. Snapo plotis ir ilgis maždaug vienodi. Veisimosi apdaru patinas nuo patelės lengviausiai atskiriamas iš pilko viršugalvio ir juodos dėmės ("kaklaraiščio") smakro, gerklės ir pagurklio srityje ("kaklaraiščio") bei šviesesniais ir kontrastingesniais skruostais. Patelės viršugalvis pilkai rudas. Nuo akių link sprando eina šviesūs "antakiai". Sezoniniai apdaro pokyčiai nėra labai ryškūs, bet pastebimi. Patino juodas "kaklaraištis" rudenį sutrumpėja ir esti vos matomas. Snapo pamatas tampa gelsvas (veisimosi metu snapas ištisai juodas), o viršugalvio pilkumas blyškesnis. Patelės poilsio apdaras beveik nesiskiria nuo veisimosi apdaro. Jaunikliai labai panašūs į pateles. Skiriasi vienodesniu, mažiau kontrastingu viršumi. Ilgai išlieka jaunikliams būdingi šviesūs, gelsvi žiočių kraštai. Rudenį išsišėrę tampa sunkiai atskiriami nuo suaugusių.
Įpročiai:
Buveinės - įvairių tipų žmonių gyvenvietės, miestai ir kiek rečiau – pavienės sodybos, ūkiai. Tinkamose buveinėse aptinkamas visame krašte. Viena iš šalyje labiausiai sinantropinių paukščių rūšių. Gyvena tik žmonių kaimynystėje. Žvirbliams ypatingai tinka mažos ertmės. Mėgstama lizdų sukimo vieta - gyvenamose vietose esančios džiovinimo angos. Lizdus suka iš sausos žolės. Giesmes ir bendravimo balsus priimta vadinti čirškimu. Jo funkcijos skiriasi priklausomai nuo konkrečios situacijos. Giedoti patinai pradeda dar žiemą. Tuomet jie dažniausiai tupi tankiuose krūmuose tuoktuvių poza – kiek nuleidę sparnus ir gerokai pakeltomis uodegomis.
Maistas:
Minta daugiausiai augaliniu maistu, bet jauniklius maitina beveik vien vabzdžiais. Daugiausiai sulesa įvairių sėklų, pumpurų. Jei prieina, maitinasi ir sandėliuojamais maisto produktais.
Dauginimasis:
Patelės deda 3-5 kiaušinius, kuriuos peri 13 dienų. Dauginasi 3-4 kartus per metus. Jaunikliai pradeda skraidyti po 2 savaičių. Maksimali gyvenimo trukmė 2-3 metai.
Žala:
- žvirbliai kartais rimtai gali kenkti maisto pramonei; higienos požiūriu jie nėra toleruojami, nes gali platinti ligas ir teršti maistą;
- patekę į gamybines patalpas gali ne tik užteršti maistą, bei padaryti žalą gamybos įrangai, bet ir sudaryti pastovias sąnaudas sugadintos paukščių išmatomis ar sukant lizdus įrangos priežiūrai ir taisymui;
- žvirblių lizduose veisiasi žalingi vabzdžiai ir erkės;
- išmatomis, lizdais ar plunksnomis užkemša pastatų nutekamuosius vamzdžius ir ventiliacijas, taip ne tik pritraukdami vabzdžius kenkėjus, bet ir didindami gaisrų pavojaus riziką.
Įdomu:
Žvirbliai mėgsta maudytis ir taškytis vandenyje. Žiemą jie netgi taškosi sniege.
Lotyniškas pavadinimas: Larus ridibundus
Išvaizda:
Karvelio dydžio, bet dėl ilgų sparnų atrodo didesnis. Dažniausiai laikosi būreliais. Kai kas šį paukštį klaidingai vadina žuvėdra. Išvaizda panašus į mažąjį kirą, bet pastebimai didesnis. Veisimosi apdaru suaugę paukščiai išsiskiria tamsiai rudos (iš toli atrodo juoda) spalvos "šalmu". Jis pakaušio nedengia (svarbus požymis atskirti nuo suaugusio mažojo kiro). Mantija dalinė, šviesiai pilka. Plaštakos srities didelė dalis iš priekio ir pats dilbio srities priekis baltos spalvos. Didžiųjų plasnojamųjų plunksnų galai juodi. Snapas tamsiai raudonas. Suaugęs paukštis žiemos apdaru be tamsaus "šalmo", bet galvos šonuose esti juosvų neryškiomis ribomis dėmių. Mantija, juodos dėmės sparnų galuose, baltas plaštakos srities priekis išlieka nepakitę. Pagal šiuos požymius rudagalvį kirą lengvai galima atskirti nuo kitų panašių kirų. Jauniklių viršuje vyrauja ruda spalva, kurią palaipsniui keičia pilka. Plasnojamųjų plunksnų galai ir uodegos galas juodi. Žiemos pabaigoje mantijoje dar padaugėja šviesiai pilkos spalvos. Atsiranda mažiau kontrastingas, bet panašus į suaugusių tamsiai rudas "šalmas". Juodas uodegos galas ir tamsus sparnų užpakalinės dalies apvadas išlieka visus antrus metus. Trečiais metais tamsiai rudas "šalmas" vis dar su smulkiomis šviesiomis dėmelėmis (mažiau kontrastingas nei suaugusių), tačiau kiti jaunų paukščių požymiai išnyksta.
Įpročiai:
Gyvena įvairiuose vandenyse, pelkėtose vietose. Lizdus krauna salose, pelkių kupstuose, ant žemės tarp pernykščių žolių, nendrių, švendrų. Klajonių metu, besimaitinantys ir migruojantys aptinkami prie įvairiausių vandens telkinių. Visur įprastas ar dažnas. Žiemoja prie didžiųjų neužšąlančių telkinių, gausiau žiemoja pajūryje. Plaukioja, bet nenardo. Monogamai.
Maistas:
Visaėdžiai. Minta įvairiais bestuburiais, taip pat lesa varliagyvius, įvairias atliekas. Dažnai atskrenda maitintis į sąvartynus (ypač žiemą), ariamus laukus, ganyklas, pievas. Ariamuose laukuose seka plūgą, rinkdami sliekus ir kt. nedidelius gyvūnus. Rudagalvių kirų maistas labai priklauso nuo metų sezoniškumo ir gyvenamosios vietos.
Dauginimasis:
Peri kolonijomis. Deda 1-4 kiaušinius, kurie rausvai pilkos spalvos, gausiai išmarginti tamsiai rudomis dėmėmis. Peri kolonijomis. Patinas ir patelė peri pakaitomis. Jaunikliai išsirita po 22-24 dienų ir netrukus palieka lizdą. Maistą patinas atryja tiesiog į jauniklio snapą. Maždaug po 25 dienų jaunikliai apsiplunksnuoja ir pradeda skaidyti. Tada su suaugusiais paukščiais palieka kolonijas.
Žala:
- Labai triukšmingas.
Lotyniškas pavadinimas: Corvus monedula
Išvaizda:
Mažesnė už naminį karvelį ir varną, sveria apie 230 g. Tamsiai pilka, tik sparnai ir uodega juodi – su metališku blizgesiu. Pakaušis, sprandas ir dalis kaklo šonų link sprando šviesiai pilki. Iš toliau atrodo visa juoda. Akys melsvai baltos. Lytinis ir sezoninis apdaro skirtumai labai nedideli. Jaunikliai labai panašūs į suaugusius, bet tamsesni. Jų pakaušis, sprandas ir kaklo šonai nėra šviesiai pilki kaip suaugusių paukščių. Išsišėrę tampa panašesni į suaugusius, bet nuo jų lengvai atskiriami.
Įpročiai:
Gyvena miestuose, gyvenvietėse, miškų pakraščiuose, parkuose, soduose, senose sodybose. Svarbiausias reikalavimas buveinei – drevėti seni medžiai ar kitokios vietos – užunarviai, kurie tiktų lizdams sukti. Lizdus krauti pradeda kovo pabaigoje uoksuose, pastogėse, palėpėse, bokštuose, ventiliacijos angose. Tinkamose buveinėse veisimosi metu vietomis gausi. Nakvoja būriais medžiuose, labai nuošaliose ir mikroklimato požiūriu palankiose vietose arba arti žmonių (pvz., miestų parkuose, skveruose, kur jaučiasi saugesnės). Labai vikri ir triukšminga, dažnai laikosi su savo gentainiais – varnomis, kovais, krankliais. Rudenį ir žiemą didžiuliai kuosų būriai nakvoja didelių miestų ir gyvenviečių želdiniuose, arti svarbiausių maisto šaltinių. Monogamas.
Maistas:
Minta įvairiu – gyvuliniu ir augaliniu - maistu. Vasarą racione vyrauja bestuburiai – daugiausiai vabzdžiai. Rudenį ir žiemą daugiau sulesa įvairių atliekų, sėklų, uogų, vaisių. Būriais lankosi šiukšlynuose.
Dauginimasis:
Dažniausiai peri kolonijomis. Deda 4-6 smailiais galais, žalsvos arba melsvos spalvos su rusvomis dėmelėmis kiaušinius. Peri 17-18 dienų. Perinčią patelę maitina patinas. Išsiritusius jauniklius maitina abu porelės nariai. Susmulkintą ir seilėmis suvilgytą maistą atneša žiočių maiše. Lizdą jaunikliai palieka po 30 dienų.
Žala:
- kuosų populiacija padidėjusi, miestuose kelia triukšmą;
- teršia aplinką;
- iš sąvartynų į gyvenamus rajonus atneša parazitinių kirmėlių kiaušinių, infekcinių ligų sukėlėjų;
- be to, kuosos kelia grėsmę saugiam lėktuvų skraidymui. Todėl jų skaičius turi būti reguliuojamas.
Įdomu:
Labai charakteringas šeimyninis-grupinis elgesys. Poros stabilios visą gyvenimą. Šeimos neiškrinka net žiemą, kuomet sudaro mišrius būrius su varnomis ir kovais.
Naminis karvelis (balandis)
Išvaizda:
Naminių karvelių spalva labai įvairi: nuo baltų, juodų iki rudų, bet daugiausiai yra margų. Nugara ir sparnų viršutinė dalis (kai paukštis tupi) arba dilbio sritis (kai paukštis skrenda) yra šviesiai pilka. Sparnų apačia ir antuodegis balti.
Įpročiai:
Lizdai kraunami ant kieto pagrindo sunkiai pasiekiamose vietose: pastogėse, balkonuose, ant palangių, po tiltais. Skrenda greitai, nesustodamas gali skristi 20 valandų. Puikiai orientuojasi erdvėje. Tuoktuvių skrydžio metu sklendžia pusiau pakeltais sparnais, o tuoktuvių giesmę įprasta vadinti burkavimu.
Maistas:
Maitinasi sėklomis, augalų ir maisto atliekomis. Jauniklius lesina savitu mišiniu, kuris vadinamas karvelių pienu. Skystas lesalas susidaro iš nusilupančių gūžiu vadinamos praplatėjusios ryklės sienelių audinių sluoksnių. Jaunikliai tokiu mišiniu lesinami keletą pirmųjų dienų, o vėliau jiems ima duoti įprasto lesalo.
Dauginimasis:
Dauginasi ištisus metus, išskyrus ypač šaltus periodus. Viliodamas patelę, pradžioje panarinęs galvą, išpūtęs kaklą ir vėduokle išskleidęs uodegą patinas suka ratus, vėliau, aukštai iškėlęs galvą, žingsniuoja dideliais žingsniais. Karvelių patelės deda 2 baltus kiaušinius į padriką lizdą, kiaušiniai perimi 17 dienų po antro kiaušinio padėjimo. Jaunikliai pradeda skraidyti po 4 savaičių, subręsta per 5 mėnesius. Maksimali gyvenimo trukmė 20 metų.
Žala:
- maistas laikomas sugadintu, jei ant jo ar jame randamos paukščių išmatos (kaip ir graužikų išmatos ar šlapimas);
- dideli paukščių išmatų kiekiai sukelia grybelių, kurie gali sukelti dvi ligas - histoplazmozę ir kriptokokozę, augimą, dauginimąsi ir plitimą.
- platina paratifą, ornitozę, paukščių ligas;
- platina daugybę parazitų, tokių kaip erkės, blusos, utėlės ir t.t.;
- teršia išmatomis pastatų fasadus, statulas (o jų išmatos korozyvios);
- paukščių lizdai stabdo vandens nutekėjimą latakais ar vamzdžiais;
- suterštos grindys yra slidžios ir gali būti traumų priežastis;
- sukelia nemalonų kvapą.
Įdomu:
Pora išlieka pastovi iki vieno iš partnerių mirties (monogaminė).
Karveliai ir purpleliai gerdami gali siurbti vandenį - visi kiti paukščiai turi prisemti snapą vandens ir atlošti galvą.
Skrenda 70 km per valandą greičiu.
Antikinės Romos laikais karveliai buvo auginami dėl mėsos; viduramžiais riteriai juos naudojo laiškams siųsti.
Langinė kregždė
Išvaizda:
Kūno viršus tamsus, apačia šviesi. Abu lyties atstovai išvaizda panašūs. Snapas plokščias, žiotys labai plačios. Pastaibis trumpas, pirštai silpni, nagai stiprūs. Sparnai labai ilgi, smailūs, uodega su iškirpimu. Labai gerai skraido, bet vaikšto silpnai ir nenoriai. Nuo kitų kregždžių skiriasi baltu antuodegiu bei trumpesne mažai iškirpta uodega. Užauga iki 20 cm ilgio, sveria 10-20 gr. Lietuvoje sutinkamos trys kregždžių rūšys: šelmeninė kregždė (Hirundo rustica), langinė kregždė (Delichon urbica) ir urvinė kregždė (Riparia riparia).
Įpročiai:
Lietuvoje dažna ir gausi miestuose, vengia vienkiemių, miškingų vietovių. Lizdus suka mūriniuose pastatuose. Labai judri, viena vikriausių oro virtuozių: skrisdama gali atlikti nematytus akrobatinius triukus. Dažniausiai aukštai sklando, mėgsta būriais tupėti ant laidų. Lizdus suka mūrinių pastatų išorėje – nuo lietaus apsaugotose vietose. Juos dažniausiai pritvirtina prie mūro detalių. Prie medinių statinių detalių lizdus tvirtina retai. Lizdai uždari (yra tik maža landa patekti į vidų). Jauni paukščiai dažniausiai lipdo naują lizdą, sugriuvusį – remontuoja. Lizdui naudoja žemę, kurią suvilgo seilėmis. Maždaug žirnio didumo ar kiek didesnes medžiagos porcijas nešioja abu porelės nariai. Lizdą sulipdo per 10 dienų. Labai bendruomeniški. Ne veisimosi laikotarpiu dažniausiai laikosi būreliais.
Maistas:
Minta skraidančiais vabzdžiais, kuriuos pagauna skraidydami. Daugumą racione sudaro dvisparniai ir amarai. Suaugusios kregždės jaunikliams atneša daugybę į gumulėlį suspaustų, sumaigytų vabzdžių.
Dauginimasis:
Peri kolonijose. Birželio – liepos mėn. patelė padeda 2-5 baltus kiaušinius. Peri beveik vien tik patelė. Kol ji šildo kiaušinius, patinas pastato keletą naujų lizdų, kuriuose kartais nakvoja. Patinas ją maitina, bet esant blogesniam orui patelė turi maitintis pati. Peri 12-13 dienų. Jaunikliai užauga per 20-23 dienas. Juos maitina abu porelės nariai. Per vasarą išveda dvi vadas. Gyvena maždaug 15 metų.
Žala:
Kregždės - labai naudingi paukščiai, tačiau žmogaus kaimynystėje kartais gali būti nepageidaujamos dėl statomų lizdų (darko namų fasadus, gadina tinką, dažus) bei gausių išmatų (estetinio vaizdo).
Įdomu:
Kregždės beveik visą gyvenimą praleidžia skraidydamos, ant žemės nutupia labai retai. Jos ore gaudo vabzdžius, kuriais minta, skrisdamos atsigeria vandens ar net poruojasi. Iš lizdo išskridę jaunikliai gali nenutūpti ant žemės dvejus metus ir per tą laiką nuskristi apie 500 000 kilometrų. Migruojant gali nuskristi 10 000 km nuotolius!
Šelmeninė kregždė jaunikliams maisto gali nešti iki 400 kartų per dieną.
Manoma, kad kai kurių rūšių kregždės gali skristi net 160 km per valandą greičiu.
Nuo seno sakoma, kad oras bus geras, kai kregždės skraido aukštai, o blogas, kai jos medžioja pažeme. Tai paremta faktu, kad drėgname ore vabzdžiai laikosi prie žemės - taigi, tą patį daro ir juos medžiojančios kregždės.
Kinų virtuvėje labai vertinami kregždžių lizdai: juose gaminama garsioji kregždžių lizdų sriuba!
Kregždės grįžimas iš šiltųjų kraštų skelbia pavasario pradžią!
Kovas
Išvaizda
Dar vadinamas kovarniu. Panašaus dydžio kaip pilkoji varna, sveria apie 455-475 g. Apdaras vienodai juodas su nesunkiai pastebimu violetiniu metališku blizgesiu. Suaugusių paukščių snapo pamatas esti plikas ir matoma balsva dėmė. Patinas nuo patelės iš išvaizdos nesiskiria. Jaunikliai panašūs į suaugusius, bet jų snapo pamatas ir šnervės plunksnuoti. Šie požymiai pastebimi ir tarp žiemojančių jaunų paukščių. Tik pavasarį jie tampa mažiau pastebimi, tačiau pirmamečius ir kelerių metų paukščius atskirti nesunku, nes su amžiumi plika dėmė ties snapo pamatu didėja. Jaunikliai nuo panašių kranklių skiriasi mažesniu dydžiu, buveine (kovai vengia didelio miško), plonesniu bei smailesniu snapu bei balsais.
Įpročiai
Gyvena žmogaus kaimynystėje, dažnai kolonijomis, kurios įsikuria kapinėse, prie bažnyčių, parkuose, skveruose. Nebaikštūs. Lankosi sąvartynuose, po laukus, pievas, dirvonus. Šaukia prikimusiu balsu „kraa". Lietuvoje kovai pasirodo apie kovo vidurį, dalis jų čia būna pasilikę žiemoti. Žiemojimo metu su kitais varniniais paukščiais – varnomis ir kuosomis – sudaro mišrius būrius. Lizdus krauna įvairiuose medžiuose, tačiau dažniausiai pušyse, klevuose, uosiuose, liepose. Lizdo pagrindą suka iš įvairių medžių šakų, žolių, stiebų, vielų. Vidų iškloja sausa žole, vilnomis, popieriaus skiautelėmis. Paprastai lizdo vidus klojamas iš švelnesnių medžiagų. Statydami lizdą dažnai vienas nuo kito nugvelbia statybinę medžiagą, todėl kolonijose girdimas nuolatinis triukšmas. Viename medyje būna net po keliasdešimt lizdų.
Maistas
Minta bestuburiais, įvairiu augaliniu maistu bei visokiausiomis atliekomis. Maistą renka nuo dirvos paviršiaus arba iškapsto esantį negiliai dirvoje. Nuolat lanko vietas, kur žemė dirbama. Kai gyvena miestuose – labiau maitinasi įvairiomis atliekomis. Lanko šiukšlynus.
Dauginimasis
Būdingas kolonijinis veisimosi elgesys. Lizdų kolonijose būna iki kelių šimtų ir tik labai retai – daugiau nei tūkstantis. Kiaušinius deda balandžio mėn. pradžioje. Dėtyje dažniausiai 4-5 ovalūs, žalsvi, išmarginti tankiais juosvais ir rusvais taškeliais bei brūkšneliais kiaušiniai. Peri abu porelės nariai apie 17-19 dienų. Perinčią patelę maitina patinas. Perėjimo metu daug jauniklių žūva, suaugusieji po mėnesio lizdą palieka.
Žala
- nemėgstami dėl keliamo triukšmo ir aplinkos teršimo, todėl jų skaičius turi būti reguliuojamas;
- šiek tiek žalos padaro ir žemės ūkiui.
Naminis žvirblis
Išvaizda:
14,5 cm ilgio; būdingas lytinis apdaro dimorfizmas. Snapo plotis ir ilgis maždaug vienodi. Veisimosi apdaru patinas nuo patelės lengviausiai atskiriamas iš pilko viršugalvio ir juodos dėmės ("kaklaraiščio") smakro, gerklės ir pagurklio srityje ("kaklaraiščio") bei šviesesniais ir kontrastingesniais skruostais. Patelės viršugalvis pilkai rudas. Nuo akių link sprando eina šviesūs "antakiai". Sezoniniai apdaro pokyčiai nėra labai ryškūs, bet pastebimi. Patino juodas "kaklaraištis" rudenį sutrumpėja ir esti vos matomas. Snapo pamatas tampa gelsvas (veisimosi metu snapas ištisai juodas), o viršugalvio pilkumas blyškesnis. Patelės poilsio apdaras beveik nesiskiria nuo veisimosi apdaro. Jaunikliai labai panašūs į pateles. Skiriasi vienodesniu, mažiau kontrastingu viršumi. Ilgai išlieka jaunikliams būdingi šviesūs, gelsvi žiočių kraštai. Rudenį išsišėrę tampa sunkiai atskiriami nuo suaugusių.
Įpročiai:
Buveinės - įvairių tipų žmonių gyvenvietės, miestai ir kiek rečiau – pavienės sodybos, ūkiai. Tinkamose buveinėse aptinkamas visame krašte. Viena iš šalyje labiausiai sinantropinių paukščių rūšių. Gyvena tik žmonių kaimynystėje. Žvirbliams ypatingai tinka mažos ertmės. Mėgstama lizdų sukimo vieta - gyvenamose vietose esančios džiovinimo angos. Lizdus suka iš sausos žolės. Giesmes ir bendravimo balsus priimta vadinti čirškimu. Jo funkcijos skiriasi priklausomai nuo konkrečios situacijos. Giedoti patinai pradeda dar žiemą. Tuomet jie dažniausiai tupi tankiuose krūmuose tuoktuvių poza – kiek nuleidę sparnus ir gerokai pakeltomis uodegomis.
Maistas:
Minta daugiausiai augaliniu maistu, bet jauniklius maitina beveik vien vabzdžiais. Daugiausiai sulesa įvairių sėklų, pumpurų. Jei prieina, maitinasi ir sandėliuojamais maisto produktais.
Dauginimasis:
Patelės deda 3-5 kiaušinius, kuriuos peri 13 dienų. Dauginasi 3-4 kartus per metus. Jaunikliai pradeda skraidyti po 2 savaičių. Maksimali gyvenimo trukmė 2-3 metai.
Žala:
- žvirbliai kartais rimtai gali kenkti maisto pramonei; higienos požiūriu jie nėra toleruojami, nes gali platinti ligas ir teršti maistą;
- patekę į gamybines patalpas gali ne tik užteršti maistą, bei padaryti žalą gamybos įrangai, bet ir sudaryti pastovias sąnaudas sugadintos paukščių išmatomis ar sukant lizdus įrangos priežiūrai ir taisymui;
- žvirblių lizduose veisiasi žalingi vabzdžiai ir erkės;
- išmatomis, lizdais ar plunksnomis užkemša pastatų nutekamuosius vamzdžius ir ventiliacijas, taip ne tik pritraukdami vabzdžius kenkėjus, bet ir didindami gaisrų pavojaus riziką.
Įdomu:
Žvirbliai mėgsta maudytis ir taškytis vandenyje. Žiemą jie netgi taškosi sniege.
Rudagalvis kiras
Išvaizda:
Karvelio dydžio, bet dėl ilgų sparnų atrodo didesnis. Dažniausiai laikosi būreliais. Kai kas šį paukštį klaidingai vadina žuvėdra. Išvaizda panašus į mažąjį kirą, bet pastebimai didesnis. Veisimosi apdaru suaugę paukščiai išsiskiria tamsiai rudos (iš toli atrodo juoda) spalvos "šalmu". Jis pakaušio nedengia (svarbus požymis atskirti nuo suaugusio mažojo kiro). Mantija dalinė, šviesiai pilka. Plaštakos srities didelė dalis iš priekio ir pats dilbio srities priekis baltos spalvos. Didžiųjų plasnojamųjų plunksnų galai juodi. Snapas tamsiai raudonas. Suaugęs paukštis žiemos apdaru be tamsaus "šalmo", bet galvos šonuose esti juosvų neryškiomis ribomis dėmių. Mantija, juodos dėmės sparnų galuose, baltas plaštakos srities priekis išlieka nepakitę. Pagal šiuos požymius rudagalvį kirą lengvai galima atskirti nuo kitų panašių kirų. Jauniklių viršuje vyrauja ruda spalva, kurią palaipsniui keičia pilka. Plasnojamųjų plunksnų galai ir uodegos galas juodi. Žiemos pabaigoje mantijoje dar padaugėja šviesiai pilkos spalvos. Atsiranda mažiau kontrastingas, bet panašus į suaugusių tamsiai rudas "šalmas". Juodas uodegos galas ir tamsus sparnų užpakalinės dalies apvadas išlieka visus antrus metus. Trečiais metais tamsiai rudas "šalmas" vis dar su smulkiomis šviesiomis dėmelėmis (mažiau kontrastingas nei suaugusių), tačiau kiti jaunų paukščių požymiai išnyksta.
Įpročiai:
Gyvena įvairiuose vandenyse, pelkėtose vietose. Lizdus krauna salose, pelkių kupstuose, ant žemės tarp pernykščių žolių, nendrių, švendrų. Klajonių metu, besimaitinantys ir migruojantys aptinkami prie įvairiausių vandens telkinių. Visur įprastas ar dažnas. Žiemoja prie didžiųjų neužšąlančių telkinių, gausiau žiemoja pajūryje. Plaukioja, bet nenardo. Monogamai.
Maistas:
Visaėdžiai. Minta įvairiais bestuburiais, taip pat lesa varliagyvius, įvairias atliekas. Dažnai atskrenda maitintis į sąvartynus (ypač žiemą), ariamus laukus, ganyklas, pievas. Ariamuose laukuose seka plūgą, rinkdami sliekus ir kt. nedidelius gyvūnus. Rudagalvių kirų maistas labai priklauso nuo metų sezoniškumo ir gyvenamosios vietos.
Dauginimasis:
Peri kolonijomis. Deda 1-4 kiaušinius, kurie rausvai pilkos spalvos, gausiai išmarginti tamsiai rudomis dėmėmis. Peri kolonijomis. Patinas ir patelė peri pakaitomis. Jaunikliai išsirita po 22-24 dienų ir netrukus palieka lizdą. Maistą patinas atryja tiesiog į jauniklio snapą. Maždaug po 25 dienų jaunikliai apsiplunksnuoja ir pradeda skaidyti. Tada su suaugusiais paukščiais palieka kolonijas.
Žala:
- Labai triukšmingas.
Kuosa
Išvaizda:
Mažesnė už naminį karvelį ir varną, sveria apie 230 g. Tamsiai pilka, tik sparnai ir uodega juodi – su metališku blizgesiu. Pakaušis, sprandas ir dalis kaklo šonų link sprando šviesiai pilki. Iš toliau atrodo visa juoda. Akys melsvai baltos. Lytinis ir sezoninis apdaro skirtumai labai nedideli. Jaunikliai labai panašūs į suaugusius, bet tamsesni. Jų pakaušis, sprandas ir kaklo šonai nėra šviesiai pilki kaip suaugusių paukščių. Išsišėrę tampa panašesni į suaugusius, bet nuo jų lengvai atskiriami.
Įpročiai:
Gyvena miestuose, gyvenvietėse, miškų pakraščiuose, parkuose, soduose, senose sodybose. Svarbiausias reikalavimas buveinei – drevėti seni medžiai ar kitokios vietos – užunarviai, kurie tiktų lizdams sukti. Lizdus krauti pradeda kovo pabaigoje uoksuose, pastogėse, palėpėse, bokštuose, ventiliacijos angose. Tinkamose buveinėse veisimosi metu vietomis gausi. Nakvoja būriais medžiuose, labai nuošaliose ir mikroklimato požiūriu palankiose vietose arba arti žmonių (pvz., miestų parkuose, skveruose, kur jaučiasi saugesnės). Labai vikri ir triukšminga, dažnai laikosi su savo gentainiais – varnomis, kovais, krankliais. Rudenį ir žiemą didžiuliai kuosų būriai nakvoja didelių miestų ir gyvenviečių želdiniuose, arti svarbiausių maisto šaltinių. Monogamas.
Maistas:
Minta įvairiu – gyvuliniu ir augaliniu - maistu. Vasarą racione vyrauja bestuburiai – daugiausiai vabzdžiai. Rudenį ir žiemą daugiau sulesa įvairių atliekų, sėklų, uogų, vaisių. Būriais lankosi šiukšlynuose.
Dauginimasis:
Dažniausiai peri kolonijomis. Deda 4-6 smailiais galais, žalsvos arba melsvos spalvos su rusvomis dėmelėmis kiaušinius. Peri 17-18 dienų. Perinčią patelę maitina patinas. Išsiritusius jauniklius maitina abu porelės nariai. Susmulkintą ir seilėmis suvilgytą maistą atneša žiočių maiše. Lizdą jaunikliai palieka po 30 dienų.
Žala:
- kuosų populiacija padidėjusi, miestuose kelia triukšmą;
- teršia aplinką;
- iš sąvartynų į gyvenamus rajonus atneša parazitinių kirmėlių kiaušinių, infekcinių ligų sukėlėjų;
- be to, kuosos kelia grėsmę saugiam lėktuvų skraidymui. Todėl jų skaičius turi būti reguliuojamas.
Įdomu:
Labai charakteringas šeimyninis-grupinis elgesys. Poros stabilios visą gyvenimą. Šeimos neiškrinka net žiemą, kuomet sudaro mišrius būrius su varnomis ir kovais.
© 2007 UAB DEZINFA
SUKURTA IPE
