Gentis: Crotalus ir Sistrurus (daugiau nei 50 skirtingų rūšių)
Geografinis paplitimas
Aptinkamos Pietų Amerikos šalyse, išskyrus Ekvadorą ir Čilę bei kelias Karibų salas.
Išvaizda
Barškuolėms viršutinio žandikaulio priekyje būdingi du dideli iltiniai dantys.
Tvirti dantys yra abiejuose žandikauliuose.
Skirtingų rūšių barškuolės labai skiriasi dydžiu ir žymėmis.
Barškuolės, priklausančios didesniųjų rūšims, gali būti iki 2,5 metro ilgio.
Labiausiai paplitęs požymis – „barškučiai“, esantys uodegų galuose.
Barškuolės išsineria iš savo odos kelis kartus per metus ir kiekvieną kartą, kai jos išsineria, naujas segmentas prisideda prie jų „barškučių“.
Nuodai
Labai nuodingi. Dažniausiai yra hemotoksiški (naikina raudonuosius kraujo kūnelius), tačiau kai kurioms atogrąžų rūšims būdingi neurotoksiški nuodai (naikinantys nervinį audinį), galintys sukelti mirtį.
Įkandimas
Paprastai yra pastebimos ilčių paliktos žymės įkandimo vietos kraštuose.
Aplink įkandimo vietą patinsta ir randasi kraujosruvų – jų radimosi greitį nulemia įšvirkštų nuodų kiekis
Gyvenimo ciklas
Barškuolės yra gyvavedės ir kiaušinių nededa
Jų jaunikliai savarankiški nuo pat gimimo.
Dauguma barškuolių poruojasi pavasarį.
Ką tik atsivesti jaunikliai neturi „veikiančių barškučių“. „Barškučiai“ ima veikti tik pirmą kartą išsinėrus iš odos.
Įpročiai
Dažniausiai gyvena savanose.
Susidūrusios su žmonėmis, barškuolės paprastai pasitraukia, tačiau ne visada! Daugiausia jos puola, kai yra įspeistos į kampą arba provokuojamos.
Barškuolės minta smulkiais gyvūnais, tokiais kaip triušiai, žiurkės, pelės ir t. t.
Jos nužudo savo grobį įleisdami nuodų, o ne jį suspausdamos.
Paprastai šios gyvatės puola nesusiriesdamos į „S“ formą, kaip daro daugelis kitų gyvačių. Jos taip pat puola būdamos trečdalį jų kūno ilgio siekiančiu atstumu.
Barškuolės dažnai aptinkamos po rieduliais ir rąstais ar besišildančios viduryje takų.