Barškuolė
Gentis: Crotalus ir Sistrurus (daugiau nei 50 skirtingų rūšių)
Geografinis paplitimas
- Aptinkamos Pietų Amerikos šalyse, išskyrus Ekvadorą ir Čilę bei kelias Karibų salas.
Išvaizda
- Barškuolėms viršutinio žandikaulio priekyje būdingi du dideli iltiniai dantys.
- Tvirti dantys yra abiejuose žandikauliuose.
- Skirtingų rūšių barškuolės labai skiriasi dydžiu ir žymėmis.
- Barškuolės, priklausančios didesniųjų rūšims, gali būti iki 2,5 metro ilgio.
- Labiausiai paplitęs požymis – „barškučiai“, esantys uodegų galuose.
- Barškuolės išsineria iš savo odos kelis kartus per metus ir kiekvieną kartą, kai jos išsineria, naujas segmentas prisideda prie jų „barškučių“.
Nuodai
- Labai nuodingi. Dažniausiai yra hemotoksiški (naikina raudonuosius kraujo kūnelius), tačiau kai kurioms atogrąžų rūšims būdingi neurotoksiški nuodai (naikinantys nervinį audinį), galintys sukelti mirtį.
Įkandimas
- Paprastai yra pastebimos ilčių paliktos žymės įkandimo vietos kraštuose.
- Aplink įkandimo vietą patinsta ir randasi kraujosruvų – jų radimosi greitį nulemia įšvirkštų nuodų kiekis
Gyvenimo ciklas
- Barškuolės yra gyvavedės ir kiaušinių nededa
- Jų jaunikliai savarankiški nuo pat gimimo.
- Dauguma barškuolių poruojasi pavasarį.
- Ką tik atsivesti jaunikliai neturi „veikiančių barškučių“. „Barškučiai“ ima veikti tik pirmą kartą išsinėrus iš odos.
Įpročiai
- Dažniausiai gyvena savanose.
- Susidūrusios su žmonėmis, barškuolės paprastai pasitraukia, tačiau ne visada! Daugiausia jos puola, kai yra įspeistos į kampą arba provokuojamos.
- Barškuolės minta smulkiais gyvūnais, tokiais kaip triušiai, žiurkės, pelės ir t. t.
- Jos nužudo savo grobį įleisdami nuodų, o ne jį suspausdamos.
- Paprastai šios gyvatės puola nesusiriesdamos į „S“ formą, kaip daro daugelis kitų gyvačių. Jos taip pat puola būdamos trečdalį jų kūno ilgio siekiančiu atstumu.
- Barškuolės dažnai aptinkamos po rieduliais ir rąstais ar besišildančios viduryje takų.